Katerina, Vestminsterio rūmai, 1540 m. balandis

Prieš pietus keliauju į karalienės kambarius ir staiga pajuntu švelnią ranką ant rankovės. Iškart pagalvoju, jog tai Džonas Beresbis ar Tomas Kulpeperis, todėl juokdamasi atsisuku pasakyti, kad paleistų. Bet išvydusi karalių susmengu į gilų reveransą.

— Vadinasi, pažinote mane, — sako jis, ir aš pamatau, jog karalius „užsimaskavęs” didele skrybėle ir apsiaustu. Neatsakau: „Aišku, kad pažinau, juk kito tokio storulio rūmuose nėra. Jūs šešių pėdų ūgio ir ne mažiau keturių pėdų pločio — kaip nepažinsiu. Jūs vienintelis vyras, kuris dvokia pūvančia mėsa.” Aš tariu:

— Ach, jūsų prakilnybe, manau, pažinčiau jus bet kur ir bet kada.

Henrikas išeina iš prieblandos, ir tada suprantu, jog su juo nieko nėra. Labai keista. Paprastai visur kur jį lydi pustuzinis dvariškių.

— Kaip mane pažinote? — klausia karalius.

Išmokau naujos gudrybės: kai šitaip su manimi kalba karalius Henrikas, aš įsivaizduoju, jog tai Tomas Kulpeperis, žavus ir gundantis Tomas, ir imu sukti galvą, kaip jį sužavėti, šypsausi kaip Tomui, tariu karaliui žodžius, kuriuos sakyčiau vaikinui. Todėl lengvai ištariu: „Jūsų prakilnybe, nedrįstu pasakyti”, nors galvoju: „Tomai, nedrįstu tau sakyti.”

— Pasakykite, — spiria jis.

— Negaliu, — nenusileidžiu.

— Pasakykite man, dailioji Katerina, — myga jis.

Tai galėtų tęstis visą dieną, todėl keičiu melodiją ir atsakau:

— Man labai gėda.

— Nėra reikalo gėdytis, brangioji, — tikina karalius. — Pasakykite man, kaip mane pažinote.

Ir tada atsakau, galvodama apie Tomą:

— Iš kvapo, jūsų prakilnybe. Tas kvapas man kaip kvepalai, dieviškas aromatas, dėl kurio mirštu, jazminai ar rožės. O po juo jaučiu gilesnę natą, tarytum gero, po medžioklės sukakusio žirgo aromatą, gerai išdirbtos odos ar jūros brizo kvapą.

— Aš taip kvepiu? — nustebęs klausia, ir apstulbusi suprantu, jog karalius patiki mano meilikavimais, nors iš tiesų vargšelis trenkia pūvančia koja ir dar bezdalais, nes jam amžinai užkietėję viduriai. Ta smarvė sekioja jį visą laiką, todėl karalius visą laiką nešiojasi pomados, kad pats neužuostų. Galėtų susiprasti, jog ir kitiems dvokia.

— Man jūs kvepiate šitaip, — atsakau nemirksėdama, mintyse regėdama gaiviai kvepiančias Tomo Kulpeperio garbanas. — Užuodžiu jazminų, prakaito, odos ir druskos aromatą.

Nuleidusi akis lyžteliu lūpas, truputėlį, negašliai.

— Jis visuomet jus išduos.

Karalius paima mane už rankos ir prisitraukia prie savęs.

— Saldi uogelė, — švokščia jis. — Dieve, kokia saldi uogelė.

Aikteliu it išsigandusi, bet žiūriu taip, tarsi laukčiau bučinio. Šykštoka, reikia pripažinti. Jis klaikiai primena seną mano netikros senelės prievaizdą. Henrikas galėtų būti mano senelis, lūpos dreba, akys ašaroja. Žinoma, aš žaviuosi juo kaip karaliumi. O ir dėdė pabrėžė, kad galiu tikėtis naujų suknelių, jeigu įkaitinsiu karalių. Bet kai jis, apglėbęs mane per liemenį, seilėta burna čiaumoja kaklą, nėra labai malonu.

— Uogele, — taria jis dar kartą ir įsisiurbia lūpomis. Jaučiuosi lyg bučiuojama žuvies.

— Jūsų prakilnybe! — išspaudžiu. — Turite paleisti mane.

— Aš niekada jūsų nepaleisiu!

— Jūsų prakilnybe, aš nekalta mergina!

Tai kuo puikiausiai suveikia. Karalius atleidžia ranką, ir aš galiu atsitraukti per pusę žingsnio. Tada jis suima mane už rankų, tačiau bent jau nekvėpuoja į iškirptę.

— Jūs esate nuostabi mergina, Katerina.

— Aš esu garbinga mergina, sere, — išspaudžiu.

Jis tvirtai laiko mane už rankų ir traukia prie savęs.

— Jeigu būčiau laisvas, ar sutiktumėte būti mano žmona? — paklausia.

Mane taip nustebina pasiūlymo staigumas, jog neištariu nė žodžio. Tik vėpsau į jį kaip kokia melžėja ar kvaila karvė.

— Jūsų žmona? Žmona, sere?

— Mano santuoka netikra, — skubiai atsako jis, traukdamas mane artyn ir vėl apkabindamas. Pagalvoju, kad šitaip karalius tik bando įsivilioti mane į kampą ir pakišti ranką po sijonu, todėl traukiuosi. O jis beria toliau: Mano santuoka negalioja. Dėl kelių priežasčių. Mano žmona buvo anksčiau susižadėjusi, todėl negalėjo tuoktis. Sąžinė dėl to mane įspėjo, todėl dėl savo sielos ramybės negalėjau pergulėti su ja šventoje sąjungoje. Giliai širdyje buvau įsitikinęs, kad ji yra kito vyro žmona.

— Tikrai? — Tegu negalvoja, jog nors akimirką patikėsiu tokiomis kvailystėmis.

— Žinau, sąžinė mane įspėjo. Girdžiu Dievo balsą. Žinau ir tiek.

— Tikrai? Žinote?

— Taip, — tvirtai atsako Henrikas. — Todėl nedaviau pilno sutikimo per tuoktuves. Dievas jau tada žinojo mano abejones, ir aš su ja nemiegojau. Taigi santuokos nebuvo, ir aš netrukus būsiu laisvas.

Vadinasi, jis tikrai laiko mane kvaila, nes apgaudinėja save. Dieve mano, kas nutinka toms vyrų smegenims, kai jų įnagis sukietėja! Stačiai neįtikėtina.

— O kaip ji? — klausiu.

— Kas? — Jo ranka, slydusi korsetu mano krūties link, sustoja.

— Kas bus su karaliene? — klausiu. — Jeigu ji nebebus karalienė?

— Iš kur man žinoti? — atsako karalius, lyg su juo tai neturėtų nieko bendra. — Anai nereikėjo vykti į Angliją, jeigu buvo nelaisva tekėti. Ji — įžadų laužytoja. Galės keliauti namo.

Nemanau, kad karalienė norės grįžti namo, ypač pas tokį brolį. Ji pamilo karaliaus vaikus, Angliją. Tačiau karaliaus ranka staiga apglėbia mane per juosmenį ir pasuka į save.

— Katerina, — ilgesingai sako Henrikas. — Pasakykite, ko man tikėtis? Ar yra koks nors kitas jaunuolis? Jūs jauna, apsupta gašlaus, palaido, aistringo dvaro, gundoma geidulingų vaikinų. Tikriausiai kuris nors jus sudomino? Pažadėjo jums ką nors už bučinį?

— Ne, — atsakau. — Juk sakiau, kad vaikinai man nepatinka. Jie visi kvaili.

— Jums nepatinka vaikinai?

— Nė trupučio.

— Tai kas jums patinka? — teiraujasi karalius. Jo tonas smagus, kupinas pasitenkinimo savimi. Jis žino šios dainos priedainį.

— Nedrįstu sakyti. — Jo ranka kyla mano korsetu ir tuoj glamonės krūtinę. Oi, Tomai Kulpeperi, kaip norėčiau, kad čia būtum tu!

— Pasakykite man, — sako karalius. — Ach, pasakykite, dailioji Katerina, ir aš apdovanosiu jus už tai, kad esate dora mergina.

Įtraukiu gaivaus oro.

— Man patinkate jūs, — atsakau paprastai, ir viena karaliaus ranka sužnyba man krūtį, kita prisitraukia mane, ir prie mano lūpų prisiploja seilėta, gosli karaliaus burna. Jausmas išties klaikus, bet, kita vertus, malonu spėlioti, kokia dovana laukia doros mergaitės.

Jis padovanoja man dviejų nuteistų žudikų turtą, tai yra porą namų ir kitų gėrybių, truputį pinigų. Negaliu patikėti. Aš turiu savo namus, netgi du namus, žemės ir pinigų! Niekada gyvenime neturėjau tokių turtų ir dar niekad taip lengvai nenusipelniau tokios dovanos. Reikia pripažinti: gavau ją labai lengvai. Nėra gražu vedžioti už nosies vyrą, kuris tiktų tau į tėvus, beveik į senelius. Nėra labai smagu leisti glamžyti savo krūtis storapirštei rankai ir dvokiančiai burnai laižyti visą veidą. Bet negaliu pamiršti, kad jis yra karalius, kad yra geras, šiltas, įsimylėjęs senis, ir dažniausiai užsimerkus pavyksta įsivaizduoti, jog esu su kuo nors kitu. Aišku, nėra gerai džiaugtis mirusių žmonių gėrybėmis, bet kai pasakau tai ledi Ročford, ji atšauna, jog mes visi vienaip ar kitaip naudojamės mirusių žmonių turtu, viskas yra arba pavogta, arba paveldėta, o moteris, kuri tikisi iškilti, negali būti pernelyg skrupulinga.